Namai – labai svarbi gyvenimo dalis. Jie net tik vieta, kur grįžtame išsimiegoti ir praleisti likusį laisvalaikį. Čia mes kuriame ritualus, malonią atmosferą. Psichologė Egidija Šeputytė, knygos „Namų psichologija“ bendraautorė sako, kad mąstant apie interjerą svarbu pagalvoti ir apie dvasinius, emocinius erdvės aspektus ir taip sukurti teigiamą atmosferą namuose.
Vis sparčiau populiarėja holistinis požiūris į interjerą, apimantis fizinį, mentalinį, socialinį, aplinkosauginį, emocinį, dvasinį, būvius. Savo knygoje daugiausia nagrinėjate pastaruosius du. Kodėl jie svarbūs?
Jeigu namus suvokiame tik kaip vietą, kur galima pamiegoti, pavalgyti ir praleisti dalį savo laisvalaikio, tada ši erdvė yra tik tam tikrų daiktų ir funkcijų sankaupa, o apie emocinį ar dvasinį aspektus nėra reikalo kalbėti. Tokiu atveju svarbu, kad namuose žmogus jaustųsi patogiai, o juose būtų reikalingų daiktų, na, ir dar galbūt, kad atitiktų tam tikro visuomenės sluoksnio standartus. Tačiau jei būstą suvokiame kaip kasdienio gyvenimo centrą, erdvę, kurioje norisi patirti tikrųjų namų būseną, tada svarbu, kad išoriniai namai turėtų sąryšį su mūsų vidiniu pasauliu.
Namai yra ritualų vieta. Daugelis jų elementarūs – prausiamės, valgome, ruošiamės miegoti t. t. Jei ritualai mums yra tik pasikartojantis reiškinys ir nieko daugiau, jokio stipraus emocinio ar dvasinio krūvio jie neturi. Tačiau namai gali būti ir mums prasmingų, dermę suteikiančių kūrybinių ritualų vieta – būtent tokį požiūrį savo knygoje „Namų psichologija“ su Irma Skruibiene kviečiame atrasti. Negana to, namai yra vieta, kuri jungia praeitį (įvairūs daiktai su istorijomis, keliančiomis prisiminimų), dabartį (ką mes juose patiriame čia ir dabar) ir ateitį (namų interjere gali atsispindėti troškimai, svajonės, simboliniai orientyrai). Gyvenamoji erdvė gali būti būtent tai, kas sujungia skirtingus aspektus ar net laiko plotmes.
Kiek, jūsų manymu, svarbu kuriant namų interjerą pagalvoti apie dvasinius dalykus? Kaip jie galėtų atsiskleisti interjere? Kokia iš to nauda gyventojams?
Kai kalbame apie dvasingumą, kažin ar žodis „nauda“ yra tinkamas. Jei apskritai gyvenime dvasingumo dėmuo yra svarbus, gerai, kai ir namuose atsispindi vidinis, dvasinis pasaulis – tada ta erdvė nebūna tik laikina priebėga, o įgauna tikrųjų namų, į kuriuos norisi sugrįžti, būvį. Manau, svarbu, kad namie atsirastų daiktų, kurie būtų priminimas, kas mūsų gyvenime yra atskaitos taškai, atspindėtų vertybes. Gal tai paveikslas, skulptūra, mylimiausių knygų lentyna ar šiaip koks daikčiukas, kuris primena šį tą asmeniškai esminio ir brangaus. Tokie daiktai būna tarsi energijos centrai, jie vis padeda susigrąžinti tikrumo jausmą ir dermę. Nebūtinai jie visada turi būti tokie patys, gali keistis – svarbu, kad rezonuotų su tuo, kas dabar iš tiesų brangu, siejasi su tam tikru tikslu ar vidiniu orientyru, o gal tiesiog atstovautų tam, ko labiausiai trūksta, ką savyje reikia atrasti – pavyzdžiui, ramybę, susitelkimą arba, priešingai, siautulį, aistrą.
Tačiau vidinis pasaulis išorinėje erdvėje atsispindi toli gražu ne tik per daiktus, bet ir per santykius, veiklas, kurios čia vyksta. Gilus pašnekesys prie židinio atmintyje gali įsirašyti kaip tikras dvasinis potyris ar tiesiog prisiminimas, kad šiuose namuose gera.
Įvardykite 3 paprastus, kasdieniškus dalykus, kuriuos kiekvienas galėtų įgyvendinti savo namuose, kad juose emociškai geriau jaustųsi?
- Galite apmąstyti, kas jūsų asmeninėje erdvėje yra centras – tai gali būti vieta, kurioje praleidžiama daugiausia laiko, bet nebūtinai. Centru gali būti net ant sienos kabantis paveikslas ar žvakė ant stalo. Ką jums tai reiškia? O gal namai yra tarsi be centro? Gal norėtųsi, kad kas kita taptų namų centru, nei yra dabar?
- Turėti erdvę namuose, kuri tikrai yra jūsų asmeninė vieta – gal skaitymo pagalvėlė ant palangės, patogus krėslas, kuriame mėgstate įsitaisyti ir atsipalaiduoti, ar rašomasis stalas, ant kurio sudėlioti jums svarbūs daiktai. Jei tokios vietos nėra, pagalvokite, kas tai galėtų būti.
- Prisiminti, kas vaikystėje ar tiesiog ankstesniuose gyvenimo etapuose jums siejosi su šiluma, jaukumu ar įkvėpimu. Koks daiktas ar namų ypatybė galėtų tai simbolizuoti? „Apgyvendinkite“ jį savo namuose, tai suteiks tęstinumo jausmą – kad ir kur būtumėte, kad ir kas vyktų gyvenime, kažkas jaukaus, dvelkiančio šiluma lieka nuolatos kartu.
Ko pasigendate šiuolaikiniuose būstuose? Ką galima būtų patobulinti?
Labai pasigendu meno kūrinių, jei konkrečiau, paveikslų, kurie būtų pasirinkti ne kaip interjero detalė, bet turėtų reikšmę asmeniškai. Dažnai meno kūriniai išsirenkami paskutiniai, kad tik papildytų sukurtą dizainą. O juk namų interjerą galima pradėti kurti būtent nuo itin patinkančio, asmeniškai „kalbančio“ meno kūrinio. Būtent jis gali padiktuoti spalvinę gamą, net namų stilių. Nebūtinai tai turi būti prabangus objektas, puikiai tiks ir nuotrauka ar reprodukcija. Galiausiai, jis neturi kabėti ant centrinės būsto sienos – svarbu, kad jums „kalbėtų“.
Šiuo metu tikras būstų pirkimo bumas, tačiau daugelis naujakurių pastebi, kad nauji namai stokoja jaukumo, juose tarsi kažko trūksta. Gal iš psichologinės pusės galėtumėte pakomentuoti, kaip sukurti namus, kad juose justume teigiamas emocijas?
Tam tikros proporcijos, apšvietimas ir panašūs dalykai lemia jaukumą, tačiau man tai dar siejasi su asmeniškumu. Norisi pakalbėti ir apie estetiką. Interjeras gali būti specialistų sukurtas profesionaliai, tačiau pritrūksta asmeninių detalių. Išeina, kad asmeniški namuose yra visi buitiniai daiktai, kuriuos norisi patraukti, sukišti į spintas prieš ateinant svečiams – tai, kas kaip tik neestetiška. Tad siūlau paieškoti asmeninių estetiškų detalių – daiktų, turinčių istoriją, džiuginančių šių namų gyventoją ir kurių tikrai nereikia slėpti.
Knygoje taip pat rašome apie namų geometriją – tai, kad šiuolaikiniuose namuose vyrauja griežtos linijos ir stačiakampiai, pasigendama ovalų, apskritimų, arkų. Skoningos švelnesnės, apvalesnės formos interjere taip pat gali erdvei suteikti jaukumo.
Aptarkime priešingą variantą, apie kurį užsiminėte knygoje. Kai namai nustoja keistis ir jaučiamas atotrūkis tarp to, kas viduje (žmogaus) ir išorėje (namai). Nuo ko pradėtumėte pertvarkyti erdvę, o gal ir kapitalinį remontą? Gal teko išgyventi šį jausmą?
Toks atotrūkis natūraliai gali įvykti prieš įvykstant ar įvykus reikšmingam gyvenimo pokyčiui. Pavyzdžiui, keletą metų gyvenau kitoje šalyje ir prisimenu, kad prieš grįždama į Lietuvą žiūrėjau į savo tuo metu gyvenamą erdvę ir aiškiai jaučiau, kaip ji nebe mano, kad man čia ne vieta. Jei nepaisydama šio pojūčio vis tiek būčiau likusi gyventi, tikėtina, kad namų erdvėje tvyrotų svetimumo jausmas, būčiau tarsi užstrigusi, kažką vis tiek iš esmės būtų reikėję keisti.
Būna įvairių priežasčių, kodėl įvyksta atotrūkis tarp vidinės ir išorinės erdvių. Svetimumo pojūtis namuose gali atspindėti pažeistą savivertę – tada giliai viduje žmogus jaučiasi tarsi savyje neturėtų nieko vertingo, ką galėtų suteikti savo fizinių namų erdvei. Tada reikia, kad kitas žmogus ar specialistas nurodytų, kokie turėtų būti namai. Taip ir sukuriami taisyklingi interjero dizaino prasme, funkcionalūs, bet nejaukūs, gyvybe nealsuojantys būstai. Štai kodėl gerai vaizduotėje paklaidžioti po prisiminimus ar svajonių namus ir paieškoti atributų ar detalių, kurios būtų jums širdžiai brangios, vertingos bei surasti joms savo namuose garbingą vietą.
A. Ušcakės tekstas