Asta Meschino – elegancijos, gerų manierų ir moteriškumo pavyzdys. Šį kartą norime pažvelgti į šios žavingos moters namus: kaip juos kuria, kokius baldus renkasi ir kokias inspiracijas parsiveža iš kelionių. „Kiekvienas turime skonį, savaip suvokiame grožį, eleganciją. Man atrodo, aš tiesiog darau taip, kad visada būtų gera grįžti į namus“, – sakė Asta ir tikino, kad dažniausiai vadovaujasi savo vidiniu balsu.
Asta, kokia interjero stilistika jums artimiausia? Ką ji pasako apie jūsų asmenybę?
Didžiausią įtaką mano suvokimui apie interjerą padarė pirmosios kelionės po Italiją. Niekada nepamiršiu, kai atvykusi į šią šalį pas uošvius pamačiau namų grindis, išklotas marmuru. Negalėjau patikėti, kad akmuo gali suteikti tokį neapsakomą jausmą. Spalvos, daiktai, kurie bylojo apie praeitį ir dabartį, senasis paveldas, susietas su moderniu gyvenimo būdu, – viskas padarė didelę įtaką, nes mes to neturėjome.
Manau, dėl to širdžiai artimiausia moderni klasika. Modernius daiktus mėgstu derinti su senoviniais ar antikvariniais. Šiuolaikiniai baldai ir aksesuarai neapsunkina, suteikia lengvumo, praktiškumo, o senoviniai savo formomis – grakštumo, istorijos, jaukumo. Stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą, man labai svarbi harmonija, gera dvasia, sentimentai. Namai yra mano šeimos tvirtovė, tad norisi, kad kiekvienam būtų malonu sugrįžti ir jaustis jų dalimi.
Kas jums namuose kelia komfortą, sukuria jaukumą?
Spalvos, minkšti baldai, pagalvėlės, užuolaidos, kilimai, nuotraukos, relikviniai šeimos daiktai, knygos, žvakės, gėlės, dekoratyvus apšvietimas, paveikslai ir visų šių elementų visuma.
Elegancija – puikiai jus apibūdinantis žodis. Kaip ją kuriate asmeninėje erdvėje?
Kiekvienas turime savo skonį, savaip suvokiame grožį, eleganciją. Man atrodo, aš nieko nekuriu, tiesiog darau taip, kad visada būtų gera grįžti į namus po darbo, kelionės. Kitaip tariant, vadovaujuosi savu vidiniu balsu. Kas rytą atsibudusi nusileidžiu į pirmą namų aukštą, nušviestą iš visų pusių, kur dominuoja švelnios pastelinės spalvos, jaukūs ir skirtingi grindų paviršiai, minkštos tekstūros, o ore tvyro harmonija. Pajuntu meilę namams, kurie sukurti pagal mus.
Be kokių trijų daiktų neįsivaizduojate savo interjero? Kodėl?
Labai sudėtingas klausimas. Man patinka daug daiktų, todėl išskirti tris nelengva. Gal dekoratyvinis apšvietimas, vakare sukuriantis ramybės oazę, įrėmintos nuotraukos, kurios kiekvieną kartą pažvelgus sujaudina širdį, ir knygos, alsuojančios išmintimi.
Kokių daiktų galėtumėte atsisakyti lengva ranka?
Aš prisirišu prie daiktų, kiekvienas turi savo istoriją. Esu linkusi restauruoti, todėl nemėgstu išmesti. Nei vieno daikto negalėčiau atsisakyti lengva ranka, nes jei čia pateko, vadinasi, mūsų namams jo reikėjo ir jis užima garbingą vietą.
Tikriausiai esate sentimentali? Kokius širdžiai brangiausius daiktus pamatytume jūsų erdvėje?
Esu be galo sentimentali. Įrėmintos nuotraukos, draugų, šeimos narių sidabras, porcelianas, kolekcionuojamos mažos dėžutės. Viskas prasidėjo nuo to, kad vyro mama man perdavė savo mažytę dėžučių kolekciją tabakui, vaistams laikyti. Kai kurias jai perdavė tėvai, kitas pirko pati. Man jos yra labai brangios, o ypač po anytos mirties, todėl stengiuosi pratęsti tradiciją ir vieną dieną perduosiu jas savo vaikams. Taip pat svarbūs paveikslai. Jų nėra daug, bet kiekvienas turi atsiradimo istoriją. Vaikų darbai įrėminti ir puikuojasi jų kambariuose.
Iš kur semiatės inspiracijų kurdama savo interjerą? Ar tariatės su dizaineriais?
Manau, kad kelionės puikiausia proga semtis įkvėpimo tiek namų ar mūsų turimų restoranų interjerams, tiek maisto gamybos, gyvenimo būdo idėjoms. Tikrai tariuosi ir su dizaineriais. Su šiais specialistais užmezgu emocinį ryšį, o pasidalijimas mintimis – labai įdomus procesas. Smalsu išgirsti kitų nuomonę, nors ne visada laikausi rekomendacijų.
Ar iš kelionių mėgstate parsivežti interjero dekoracijų, aksesuarų, gal net didesnių daiktų? Ką jie jums reiškia?
Kaip jau minėjau, kolekcionuoju dėžutes, tad nepraleidžiu progos vienos kitos įsigyti, kai esu svetur. Kiekvieną kartą noriu ką nors parsivežti, bet vengiu apsikrauti. Dažniausiai pasiimu prekyvietės kontaktus ir vėliau sugrįžusi suprantu, kad man to daikto nereikia. Tačiau esame atsisiuntę kilimą, paveikslų, skulptūrėlių, vazų. Šiais laikais viskas kur kas paprasčiau, daug ką galima užsisakyti Lietuvoje.
Ar dažnai pertvarkote erdves, perstumdote baldus? Tai jus džiugina ar vargina?
Tikrai ne. Atvirkščiai – namuose kiekvienas daiktas turi savo vietą, o jei ją pakeičiu, prie naujos tvarkos sunkiai priprantu. Būna, kad baldas grįžta ten, kur buvo iš pradžių, o kartais net pagalvoju, kodėl nepamąsčiau apie tai anksčiau. Bet kokiu atveju, pertvarkos labiau vargina.
Labiau džiaugiatės, kai namuose vyrauja ramybė ar kai jie triukšmingi ir pilni žmonių?
Priklauso nuo nuotaikos. Būna laikotarpių, kai norisi ramybės, bet dažniausiai teikia džiaugsmo, kai namai pilni draugų, šeimos narių. Vakarienės su ilgais pašnekesiais mane džiugina labiausiai. Mes su vyru šiuo atžvilgiu labai skirtingi: jis intravertas, tad namuose jam labai patinka ramybė ir harmonija (gera knyga, įdomus filmas, kokybiškas vynas dviese), o aš esu ta, kuri nori viskuo dalytis, ypač gardžiais patiekalais, kuriais galima mėgautis draugų, artimųjų apsuptyje. Dėl to ir čia bandome išlaikyti pusiausvyrą – tenkinu jo poreikius, o jis mano.
Ar atėjus pavasariui stengiatės į namus įnešti gaivos? Kaip?
Keičiantis sezonui, visada stengiuosi kažką minimaliai pakeisti. Tai dažniausiai būna gėlės, lovos užtiesalai, patalynė, indai, namų kvėpikliai. Noriu kitų atspalvių ir naujų vėjų.
Kokia muzika skamba jūsų namuose? Kaip manote, ką tos melodijos atskleidžia apie jus?
Mūsų namuose visada skamba muzika. Su vyru turime savo mėgstamą kolekciją, o pasirenkame pagal nuotaiką. Tai gali būti modernus itališkas poprokas, džiazas, Frankas Sinatra, italų klasikas Ludovico Einaudi, net Jazzu. O kartais mėgaujamės ir gyva muzika, kai vyras ar sūnus prisėda prie pianino. Muzika atspindi mūsų nuotaikas: padeda išgyventi liūdesį, patirti džiaugsmą. Net laukdami svečių parenkame tokią, kuri, mūsų nuomone, tam vakarui tinka labiausiai.
Visgi esate labiau linkusi kolekcionuoti daiktus ar akimirkas?
Man labai svarbūs daiktai, bet akimirkos, ko gero, dar svarbesnės. Jos užpildo ir džiugina mūsų širdis.
Aurelijos Ušackės tekstas